Reklama
Langas pats užsidarys po 5 sekundžių
Uždaryti

Įsivaizduokite pasaulį be religijos

Richard Dawkins

„Įsivaizduokite pasaulį be religijos“ — dainavo Džonas Lenonas (John Lennon). Įsivaizduokite, kad nebuvo teroristų savižudžių, rugsėjo 11-osios, liepos 7-osios, Kryžiaus žygių, raganų medžioklių, Parako sąmokslo, konflikto dėl Kašmyro, Indijos ir Pakistano padalijimo, Izraelio ir palestiniečių karų, serbų, kroatų ir musulmonų žudynių, Šiaurės Airijos „neramumų“. Įsivaizduokite, kad nebuvo talibų, susprogdinusių senovines statulas, plakusių moteris už tai, kad kažkiek odos atidengė svetimam žvilgsniui, viešai kirsdinusių šventvagių ir atsimetėlių galvas. Įsivaizduokite, kad nebuvo persekiojami žydai, nes religijos nesaistomi jie senokai įsiliejo į aplinkines visuomenes.

Žinoma, ne teologiniai ginčai skatina dabartines religinio pobūdžio žudynes ir persekiojimus. Ne dėl eucharistinio perkeitimo (transsubstanciacijos) dogmos Airijos respublikonų armijos (IRA) nariai žudo protestantus (ir atvirkščiai). Pamatinis akstinas yra veikiau abipusio keršto tradicija. Vienas iš „jų“ nužudė vieną „mūsiškį“. „Jie“ išvarė „mūsų“ prosenelius iš protėvių žemių. Konflikto ištakos nėra religinės, bet ekonominės ir politinės, o pati vendetų virtinė prasidėjo gana seniai.

Nors patys priešiškų grupių konfliktai vyksta visai ne dėl religijos, tačiau abi grupes išskyrė būtent religija. Be abejo, abi grupės skiriasi genetiniais ir lingvistiniais požymiais, tačiau juk ne jie, o tik religija suskaidė Šiaurės Airijos visuomenę? Religija supriešino Indiją ir Pakistaną, serbus ir kroatus, įvairius Indonezijos ir Afrikos regionus. Priešiškumo potencialu religijai neprilygsta joks kitas grupės tapatybės įvardijimas. Jeigu koks nors socialinis inžinierius kurtų šiuolaikinių aršiausių konfliktų išsaugojimo sistemą, jis nerastų geresnio sprendimo kaip pagal religiją segreguotos mokyklos. Praverstų ir religinės mokyklos, kuriose mokoma įvairių religijų. Pagrindinis tokių mokyklų principas yra tas, kad „mūsų“ grupės vaikai turi būti mokomi tik „mūsų“ religijos. Tačiau tuo pat metu kitos grupės vaikai mokomi konkuruojančios religijos, įdiegiant jiems priešingą vendetų istoriją. Nereikia ir spėlioti, kas iš to išeina.

Ką iš tikrųjų reiškia vaiko įvardijimas kokios nors religijos sekėju? Ar įsivaizduojate pasaulį, kur įprasta būtų sakyti, kas tas vaikas yra marksistas, anas – hajekistas, o tas – tikras keinsistas? Arba įsivaizduokite pasiūlymą, kad vyriausybė finansuotų atskiras mokyklas, skirtas vaikams leiboristams, konservatoriams, liberalams demokratams ir Official Monster Raving Loony Party nariams (Muzikanto Deivido Edvardo Sačo (David Edward Sutch) 1983 m. įsteigta satyrinio pobūdžio partija, siekianti demaskuoti politinio gyvenimo absurdiškumą)? Kiekvienas sutiks, kad maži vaikai dar nepajėgia apsispręsti, ar jie yra keinsistai ar monetaristai, leiboristai ar konservatoriai, kad jie per jauni tokioms etikėtėms. Tad kodėl mūsų visuomenė nesivaržydama mažam vaikui klijuoja tokias etiketes kaip katalikas, protestantas, musulmonas, judėjas? Pagalvokite, argi tai nėra tam tikras psichologinis smurtas prieš vaikus?

Šias mintis išsakiau vienoje pokalbių laidoje, diskutuodamas su katalikų pozicijas gynusia moterimi. Pamiršau jos vardą, bet tikriausiai ji buvo viena iš laikraščio patarimų skiltyje rašančių tetų ir aktyviai komentuojanti religinėje laidoje „Thought for the Day“. Kai pasakiau, kad pradinukai per jauni, kad suvoktų esą protestantai ar katalikai, ji piktai atkirto: „Tik ateikite į mūsų katalikišką mokyklą ir paklauskite vaikų! Užtikrinu jus – jie puikiai žino, kad yra katalikai.“ Ką gi, tuo tikrai neabejoju. Tai primena banalią, bet vis dėlto šiurpoką pasakymą apie jėzuito auklėjimą: „Patikėkite man berniuką iki septynerių metų ir atiduosiu jums vyrą.“

Gal paklausite — kas tada, jeigu religija teisinga? (Jeigu mano religija teisinga – turėtumėte klausti, nes viena kitai prieštaraujančios religijos negali būti visos teisingos.) Juk religinė indoktrinacija tikrai nėra vaiko prievarta, nes išgelbėja jo nemirtingą sielą? Nors tai įžūliai arogantiškas požiūris, bet gana suprantamas, kai žmogus nuoširdžiai tiki, kad žino Dievo duotą tiesą. Bet leiskite man ne arogantiškai, bet ryžtingai pamėginti jus įtikinti, kad jūsų tikėjimas nėra tiesa. Jūsų tikėjimas į Dievą yra tiesiog klaidingas!

Kodėl tikite į Dievą? Todėl, kad girdite jo balsą savo galvoje? Tokiu argumentu tikrai negalima remtis. Savo galvoje Jorkšyro Skerdikas irgi girdėjo Jėzaus balsą, nurodantį, ką nužudyti. Žmogaus smegenys puikiai geba kurti haliucinacijas. Ne jomis turėtų būti pagrįsti mūsų įsitikinimai apie realų pasaulį. Bet gal tikite į Dievą, nes manote, kad be jo gyvenimas būtų nepakeliamas? Tai dar silpnesnis argumentas. Galbūt gyvenimas iš tiesų yra nepakeliamas. Ką padarysi! Daug dalykų yra nepakeliami, bet vis tiek yra realūs. Gali būti, kad jums nepakeliama tai, kad badaujate, tačiau net karščiausiu ir nuoširdžiausiu tikėjimu, kad akmuo padarytas iš sūrio, nepaversite jo valgomu.

Vienas populiariausių Dievo buvimo įrodymų yra argumentas, grindžiamas netikimybe. Akys ir skeletai, širdys ir nervų ląstelės yra per daug sudėtingos sistemos, kad būtų atsiradę atsitiktinai. Taip pat netikėtinos yra žmogaus pagamintos mašinos, o jas tikslingai sukūrė inžinieriai. Juk ir kvailiui aišku, kad inkstus ir sparnus, ausis ir kraujo kūnelius turėjo tikslingai sukurti Didysis inžinierius? Na, kvailiui taip gali atrodyti, bet nebūkime kvailiai ir subręskime. Per 150 metų praėjo nuo tada, kai Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) pateikė mums bene genialiausią visų laikų idėją. Jis atskleidė procesą, kaip gamtos jėgos, be jokio kūrėjo įsikišimo, gali iš paprasčiausių elementų palengva laipsniškai atrinkti vis sudėtingesnes, beveik neriboto sudėtingumo sistemas, kurios atrodo tarsi atsiradę pagal kažkieno sumanymą.

Šia tema parašiau ne vieną knygą ir į trumpą straipsnį visos argumentacijos nesutalpinsiu. Tad leiskite pateikti tik porą paaiškinimų. Pirma, dažniausia klaida ta, kad natūraliosios atrankos teorija suprantama kaip atsitiktinumo teorija. Jeigu natūralioji atranka iš tikrųjų būtų atsitiktinumų procesas, tada ji tikrai negalėtų paaiškinti, kodėl susidaro tikslingo sukūrimo iliuzija. Bet įsigilinus į natūraliosios atrankos teorijos esmę pasidaro aišku, kad ji neturi nieko bendra su atsitiktinumu. Antra, dažnai sakoma, kad natūraliąja atranka galima paaiškinti, kaip radosi gyvybės įvairovė be Dievo įsikišimo, tačiau visiškai neįmanoma įrodyti, kad Dievo nėra. Mano nuomone, daug ką galima įrodyti. Giliau išnagrinėjus argumentą, grindžiamą netikimybe, kurį įprasta pasitelkti kaip Dievo buvimo įrodymą, paaiškėja, kas tai yra stipriausias argumentas už tai, kad Dievo nėra.

Darvino evoliucijos teorija ypač nuostabi tuo, kad paaiškina, kaip per laipsniškus pokyčius atsirado labai netikėtinos sistemos. Viskas prasideda nuo pirminių labai paprastų darinių (kuriuos palyginti lengva suprasti), toliau vyksta tikėtini maži pokyčiai, galiausiai randasi sudėtingos sistemos, kurios būtų visiškai netikėtinos, jeigu nebūtų laipsniškų pokyčių proceso. Galima būtų aiškinti, kad viską sukūrė kūrėjas, jeigu pats kūrėjas būtų atsiradęs šioje ar kitoje planetoje vykstant tokiam laipsniškam kitimo procesui kaip evoliucija natūraliosios atrankos būdu. Galbūt kur nors egzistuoja nežemiškos gyvybės formos, kurios yra tokios sudėtingos, kad mes jas garbintume kaip dievus. Bet galiausiai ir jų atsiradimą tektų aiškinti laipsnišku kitimo procesu. Ab initio egzistuojančių dievų tikimybę paneigia argumentas, grindžiamas netikimybe, dar pagrįsčiau nei versiją, kad akys ar alkūnės sąnariai atsirado atsitiktinai.

Nors religinis tikėjimas yra viena didžiausių blogio jėgų pasaulyje, jo pamatus griauna mokslinė logika. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nebijo tokių minčių, kad ir kur jos vestų.

Šaltinis