Reklama
Langas pats užsidarys po 5 sekundžių
Uždaryti

Richard Dawkins: gyvačių taukai ir švęstas vanduo

Richard Dawkins

Ar mokslas ir religija vienas kitą papildo? Ne.

Yra mokslininkų, kurių klausydamiesi galime pamanyti, jog jie yra labai religingi žmonės, tačiau taip jau yra, kad dažnai jų pažiūros nesiskiria nuo tų mokslininkų, kurie save atvirai vadina ateistais. Uršulos Gudenaf (Ursula Goodenough) knyga „Šventos Gamtos Paslaptys“ [angl. „The Sacred Depths of Nature“] knygynuose parduodama šalia religinių leidinių, joje apstu religingų žodžių ir maldų, šia knyga teologai itin džiaugiasi.

Visgi, skaitydami tą knygą suprantame, jog Gudenaf netiki jokia dievybe ar gyvenimu po mirties. Ši moteris ne ką religingesnė už mane. Knygos autorė jaučia nuostabą ir žavisi mus supančiu pasauliu, ir šie išgyvenimai nė kiek nesiskiria nuo tų, kuriuos jaučia ateistai mokslininkai. Kišeninėje šios knygos versijoje kaip tik sakoma, jog mokslas nėra nuobodus ar šaltas, anaiptol, — mokslas nuspalvina pasaulį, suteikia mums vilties. Tokius pačius jausmus aš išreiškiu savo knygoje „Išpainiojant Vaivorykštę“ [angl. Unweaving the Rainbow], o Karlas Saganas (Carl Segan) apie tai kalba knygoje „Blyškus Mėlynas Taškelis“ [angl. Pale Blue Dot]. Jei grožėtis Pasauliu ir jausti nuostabą stebint jį, yra religija, tada esu be galo religingas žmogus. Tačiau tai jokiu būdu nėra religija. Mano, ateisto, jausmai nesiskiria nuo Uršulos Gudenaf jausmų, kuriuos ji apibūdina kaip religinius; tiesiog vienas iš mūsų žodžius naudoja ne pagal prasmę, ir nemanau, kad tai aš.

Gudenaf yra biologė, tačiau tokios neo-deistinės kalbos labiau būdingos fizikams. Noriu, kad suprastumėte, jog dažnai cituojami Stiveno Hokingo (Stephen Hawking) žodžiai „Dievo mintys“ [angl. The mind of god] parodo ne ką didesnį religingumą nei žodžai „Dievai žino“. Iš tiesų jie tereiškia tai, jog mes nežinome. Einšteinas taip pat pasakė daug religingai skambančių žodžių, bet tai tebuvo metaforos, padedančios iliustruoti jo susižavėjimą fizikos dėsniais. Visgi Paulius Deivisas (Paul Davies) laimėjo Templeton apdovanojimą už pasiekimus religijoje, panaudojęs Hokingo (Hawking) žodžius „Dievo mintys“ savo knygos pavadinimui. Kaip žinome, Templeton apdovanojimas yra pats prestižiškiausias iš visų apdovanojimų, kuriuos teikia religinės organizacijos.

Jei manote, kad Einšteinas ir Hokingas yra religingi, jei manote, kad tas nuostabos jausmas, kurį jaučia Gudenaf, Davisas, Saganas ir aš, yra religija, — tada mokslas iš tiesų susijungė su religija, ypač jei paklausytume, ką kalba Donas Kupitas (Don Cupitt) ar kiti panašių pažiūrų dvasininkai. Bet jei taip palaidai naudojame žodį „religija“, tai kaip turėtume apibūdinti tokį religingumą, kuris yra įprastas paprastiems žmonėms, kaip pavadinti išpažinčių kalbėjimą ar lankstymąsi ant kilimėlio? Juk būtent toks religingumas anksčiau buvo būdingas ne tik paprastiems žmonėms, bet ir mokslininkams.

Jei žmogų, kalbantį apie „Dievą“ kaip apie fizikos dėsnius ar Visatos paslaptis, laikysime religingu, tai kuo turėtume laikyti tuos žmones, kurie, sakydami „Dievas“, galvoje turi būtybę, kuri klausosi maldų ir valdo Visatą, o laisvu laiku gydo vėžį, pabaksnoja evoliucijai, kai ji užstringa, ir nužengia į Žemę tapusi savo sūnumi ir miršta už mūsų nuodėmes? Jei leisime, kad mokslininko nuostaba ir susižavėjimas pasauliu būtų pervadinti kaip religingumas, tada viskas sukrenta į vieną katilą, todėl nė kiek nesistebiu tuo, kad kai kuriems gali atrodyti, jog mokslas ir religija yra „susiję“.

Tą patį matome ir tarp modernios fizikos su rytiečių filosofija. Šias neįprastas jungtuves galime apibūdinti taip: kvantinė mechanika yra bene paslaptingiausia sritis šiuolaikiniame moksle, o rytiečių filosofija yra sena, tačiau taip pat labai paslaptinga, todėl kai kurie sugeba padaryti tokią išvadą, kad rytiečių mistikai iš tiesų visą tą laiką kalbėjo apie kvantinę teoriją.

Lygiai taip pat yra naudojamasi ir Heisenbergerio (Heisenberg) neapibrėžtumo principu, kai kalbama, jog negalima būti visiškai užtikrintiems, juo labiau, kad būti neužtikrintais nėra kažkas negero. Taip pat elgiamasi ir su chaoso teorija. Taip elgiamasi su bet kuo, su drugio efektu, su fraktalais. Visa tai pritraukia daug mistikų. Knygynai lūžta nuo „kvantinio gydymo“ knygų, ką jau kalbėti apie ištisas eiles knygų kvantinės psichologijos, kvantinės atsakomybės, kvantinės moralės, kvantinio nemirtingumo ir kvantinės teologijos temomis. Knygų apie kvantinį feminizmą, kvantinę vadybą ar afro-kvantinę teoriją dar neradau, bet nemanau, kad teks ilgai laukti, atsiras ir šios.

Viktoras Stendžeris (Victor Stenger) visą šią makalynę labai elegantiškai išpainiojo savo knygoje „Nesąmoningas Kvantas“ [angl. „The Unconscious Quantum“]. Būtent iš šios knygos ir paimtas šis perliukas: paskaitoje apie afrocentrinį gydymą psichiatrė Patricija Niuton (Patricia Newton) sakė, kad tradiciniai hileriai gali „pasinaudoti kito, negatyvios entropijos pasaulio, energija, elektromagnetinės energijos superkvantiniu pagreičiu ir dažniu ir šią energiją pernešti į mūsų lygmenį. Tai ne magija. Tai ne kliedesiai. Kvantinis gydymas taps dvidešimt pirmojo amžiaus simboliu, visa tai tikrai stipriai sukrės visą pasaulį.“

Atleiskite, bet visa tai yra ne kas kita kaip kliedesiai. Ne afrikietiški, o pseudomoksliniai kliedesiai, kuriuose net energijos sąvoka yra iškraipoma. Šie kliedesiai taip pat yra religija, apsimetanti mokslu ir skelbianti neegzistuojančias sąsajas tarp tų dviejų dalykų.

Dar nespėjęs atsigauti po nušvitimo, kuris padėjo susitaikyti su Galilėjumi, praėjus nei daug, nei mažai — 350 metų po jo mirties, — 1996 metais Vatikanas paskelbė, jog pripažįsta, kad evoliucijos teorija visgi yra pripažinta mokslinė teorija ir ją reikia tokia laikyti. Tai ne toks jau ir didelis sukrėtimas, kaip mano kai kurie Amerikos protestantai, mat Romos Katalikų Bažnyčia niekada nebuvo iš tokių, kurie priima Bibliją tiesiogiai. Katalikų Bažnyčios požiūris visiškai kitoks. Jų manymu Bibliją reikėtų labai atsargiai analizuoti, labiau kaip senovinį dokumentą, o visų geriausia, kad ją žmonėms paaiškintų kunigai, vietoje to, kad žmonės patys ją skaitytų ir interpretuotų savaip. Visgi popiežiaus pareiškimas apie evoliuciją buvo priimtas kaip dar vienas ženklas, kad mokslas ir religija jungia savo jėgas.

Išgirdę naujienas, liberalūs intelektualai vienas per kitą veržėsi pasveikinti popiežiaus sprendimo, kalbėdami apie tai, kaip žmonėms svarbi religija, ir kad mokslas ir religija neturėtų būti priešai. Gaila, bet šių intelektualų mintys pasitarnavo jų nelabui, mat jų mintys labai lengvai buvo paverstos įrodymu, kad mokslas ir religija juda ta pačia linkme.

Požiūris, kad religija ir mokslas vienas kitą papildo ar turi ką nors bendro, savo pačioje naiviausioje formoje viską padalina į dviejų tipų klausimus: „kaip?“ (mokslas) ir „kodėl?“ (religija). Kas yra tie „kodėl?“ klausimai ir kodėl manoma, kad į juos reikia atsakinėti? Juk yra daug klausimų apie mus supantį pasaulį, į kuriuos mokslas veikiausiai niekad nebus pajėgus atsakyti. Didžiausia klaida, kurią žmogus gali padaryti šioje vietoje, yra manyti, kad į tuos klausimus pajėgi atsakyti religija.

Kartą paprašiau savo pažįstamo, pripažinto astronomo, kad jis man paaiškintų didžiojo sprogimo teoriją. Jis stengėsi kuo aiškiau man visa tai papasakoti ir šiam procesui reikėjo nemažai pastangų, tiek iš jo pusės, tiek iš mano. Galiausiai, kai jis baigė, aš jo paklausiau, kokie fizikos dėsniai sukūrė prielaidas spontaniškai atsirasti laikui ir erdvei. „Ei“ — kalbėjo jis — „čia mes jau išeiname iš mokslo ribų ir šiuo klausimu turėtumei eiti pas mūsų draugą klebonėlį.“ Bet kodėl pas kunigą, o ne pas sodininką ar virėją? Suprantama, nei sodininkai, nei virėjai neteigia, jog apie pasaulio paslaptis žino daugiau nei paprastas mirtingasis, o šito negali pasakyti apie kunigus. Bet, ar yra bent menkiausia priežastis, dėl kurios kunigo žodžius turėtume priimti kaip teisingesnius už virėjo ar sodininko? Visgi, manau, jog mano draugas elgėsi taip pat, kaip Einšteinas ar Hokingas, ir tai, ko mokslas nežino, pavadino „Dievu“. Tačiau toks jo nekaltas pašmaikštavimas gali būti labai neteisingai suprastas, ypač jei žmogus ieško tokių žodžių ir siekia juos interpretuoti savaip. Kad ir kaip bebūtų, mokslo optimistai, o aš esu vienas iš jų, mano, jog „mokslas to nežino“ reiškia ne ką kita, kaip „mokslas to dar nežino“. Tai reiškia, kad mokslas vis dar siekia atsakyti į šiuos klausimus, nors ir nežinoma, kada šie klausimai bus atsakyti ir ar apskritai jie bus atsakyti.

Kartais agnostikai tiesiog persistengia, besiversdami per savo galvą, kad tik įtiktų tiems, kurie garsiau rėkia. Jų mėginimas būti politiškai korektiškais ar išvengti konfliktų kartais pasiekia tokias nevykusių samprotavimų aukštumas: kažko nebuvimo negali įrodyti (kol kas viskas gerai), mokslas nepajėgus paneigti dievybės egzistavimo fakto (taip, tai tikriausia tiesa), todėl tikėjimas ar netikėjimas dievybe yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir abu požiūriai yra visiškai tiek pat pagrįsti ir verti pagarbos! Na, kai visa tai yra išdėstoma būtent taip, sunku nepastebėti skylėtos logikos. Kalbant mano kolegos mokslininko Piterio Atkinso (Peter Atkins) žodžiais, mes turime išlikti lygiai tokiais pačiais agnostikais kalbėdami tiek apie dievybę, tiek apie arbatinuką, kuris gal būt skraido aplink Plutoną. Mes nepajėgūs paneigti, kad apie Plutoną skraido arbatinukas, bet tai nereiškia, kad nuomonė, jog ten skraido arbatinukas yra tiek pat svari kaip ir nuomonė, kad ten arbatinuko nėra.

O jei iš tiesų yra kokių nors konkrečių įrodymų, leidžiančių manyti, kad kokia nors aukštesnė būtybė egzistuoja, tada reikėtų tuos duomenis ištirti, mat jei tie duomenys tikri, jie turėtų rimtos mokslinės naudos. Jei yra kokių nors Dievo buvimo įrodymų, kurie pasirodytų geresni už Atkinso arbatinuko teoriją, būtų malonu juos išgirsti. O jei tokių nėra, tada tegul visi agnostikai viešai pripažįsta ir tai, jog lygiai taip pat tikėtinas ir arbatinukas, skraidantis aplink Plutoną. O tuo metu, kai agnostikai kalba apie tai, kokia tikėtina yra kavinuko teorija, modernūs teistai galėtų viešai prisipažinti, jog yra ateistai, kai kalbama apie Baalą, auksinį veršį, Torą su Votanu, Poseidoną su Apolonu, Mitrą ir Amoną Ra. Visi yra ateistai, mat visi netiki į didžiąją dalį per visą žmonijos istoriją garbintų Dievų. Kai kurie tiesiog netiki į vieną Dievą daugiau nei jie.

Kad ir kaip būtų, manymas, jog religija ir mokslas kalba apie skirtingus dalykus, yra iš esmės neteisingas, mat religija nuolat kalba apie Pasaulį ir jo tvarką, o tai yra mokslo reikalas. Maža to, religijos atstovai stengiasi prasisukti veidmainiaudami. Kai jie kalba su mokslininkais, tada pabrėžia, kad mokslui nėra ko kištis į religijos reikalus, tačiau kalbėdami su neišmanėlių miniomis, jie nepraleidžia progos papasakoti kokios nors stebuklingos istorijos, o tai yra akiplėšiškas lindimas į mokslo teritoriją.

Nekalto prasidėjimo istorija, kėlimasis iš numirusiųjų, Lozoriaus prikėlimas, netgi Senojo Testamento stebuklai yra plačiai naudojami religinės propagandos tikslais, tai ypač gerai veikia neišprusėlius ir vaikus. Visi šie stebuklai pažeidžia tikrovėje egzistuojančius dėsnius, pagal kuriuos veikia pasaulis. Todėl šioje vietoje teologams derėtų apsispręsti, ko jie nori. Jei jie nori teigti, kad mokslas ir religija kalba apie skirtingus dalykus, jiems tektų atsisakyti visų stebuklų. Arba jie gali pasilikti stebuklus ir džiaugtis jų nepaprastai didele galia pritraukti minią nemąstančių pasekėjų. Tačiau tokiu atveju religijai tektų atsisveikinti su bet kokia galimybe gyventi taikiai su mokslu.

Veidmainystė tarp propagandos skleidėjų jokiu būdu nėra retas reiškinys, stebina tik tai, su kokiu užsidegimu liberalūs agnostikai pataikauja šiems žmonėms, apšaukdami visus, kurie drįsta bent kiek aštriau atsiliepti šiuo klausimu. Neretai tie, kurie aštriau kalba, yra apšaukiami viską supaprastinančiais, įsivaizduojančiais Dievą kaip vyrą ilga balta barzda ir gyvenantį kažkur debesyse. Sakoma, dabartinė religija pasistūmėjo į priekį. Sakoma, kad Dievas neturi fizinio kūno, ant kurio galėtų augti ši ilga barzda, taip pat nėra jokios vietos debesyse, kur jis galėtų gyventi. Na taip, šaunu, mokslas ir religija kartu... Tačiau jei prisimintume 1950 metų lapkričio 1 dieną popiežiaus Pijaus XII paskelbtą bažnytinę tiesą, kuria negali abejoti joks katalikas, tai turėtume tikėti tuo, kad Marijos fizinis kūnas buvo paimtas į dangų, kur susijungė su jos siela. Jei tai yra neginčijama neklystančio popiežiaus paskelbta tiesa, tada rojus privalo būti fizinė vieta, kurioje yra fizinių kūnų. Supraskite, tai nėra kokia nors tradicija ar pasakojimas, kurį reikėtų interpretuoti perkeltine prasme, visa tai ne per seniausiai buvo oficialiai paskelbta kaip neginčijama tikėjimo tiesa ir visa tai turėtų būti suprantama tiesiogiai.

Ar mokslas ir religija vienas kitą papildo? Tik tada, kai tai kažkam naudinga. Jei žvelgtume į viską ne per rožinius akinius, pamatytume, kad tas mokslo ir religijos susiliejimas tėra tuščias reikalas, tai tėra visaip gražiai išmargintas pramanas, nieko kita.

Šaltinis