Reklama
Langas pats užsidarys po 5 sekundžių
Uždaryti

Sam Harris: 10 mitų ir 10 tiesų apie ateizmą

Sam Harris

Keletas apklausų rodo, kad žodis „ateizmas“ Jungtinėse Valstijose tapo tokia nenuplaunama dėme, kad buvimas ateistu dabar yra didžiausia kliūtis siekiant politinės karjeros (kur kas labiau nei buvimas juodaodžiu, musulmonu ar homoseksualiu). Nesenos „Newsweek“ apklausos duomenimis, tik 37 % amerikiečių prezidento rinkimuose balsuotų už visais kitais atžvilgiais tinkantį ateistą.

Ateistai dažnai laikomi netolerantiškais, amoraliais, depresyviais, aklais gamtos grožiui ir dogmatiškai neigiančiais antgamtiškų reiškinių įrodymus.

Netgi vienas žymiausių Švietimo epochos tėvų Džonas Lokas tikėjo, kad ateizmo „negalima toleruoti“, nes, jo žodžiais, „pažadai, įsipareigojimai ir priesaikos, būdami žmonių bendruomenių saitais, negali sulaikyti ateisto“.

Tai pasakyta daugiau nei prieš 300 metų. Tačiau panašu, kad iki šiandien Jungtinėse Valstijose niekas nepakito. Ženkli gyventojų dalis (87 %) tvirtina „niekada nesuabejojusi“ Dievo buvimu; mažiau nei 10 % save vadina ateistais ir panašu, kad jų reputacija blogėja.

Žinant, kad ateistai dažniausiai yra vieni intelektualiausių ir moksliškai raštingų žmonių bet kurioje visuomenėje, yra svarbu paneigti mitus, neleidžiančius šiems žmonėms įgyti svaresnio balso šalies valdyme.

1) Ateistai mano, kad gyvenimas yra beprasmis.

Priešingai šiai nuomonei, būtent religingi žmonės dažnai jaudinasi, kad gyvenimas beprasmis ir įsivaizduoja, kad tai tegali pakeisti amžinos pomirtinės laimės pažadai. Ateistai paprastai būna pakankamai užtikrinti gyvenimo verte. Jos suteikia tikras ir pilnavertiškas gyvenimas. Mūsų santykiai su mylimais žmonėmis reikšmingi dabar pat, tam nereikia jų pratęsti amžinai. Ateistų nuomone, ši beprasmybės baimė yra... kaip čia pasakius... beprasmė.

2) Ateizmas kaltas dėl didžiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje.

Tikintieji dažnai teigia, kad Hitlerio, Stalino, Mao ir Pol Poto nusikaltimai buvo neišvengiama jų netikėjimo pasekmė. Tačiau fašizmo ir komunizmo problema slypi ne jų perdėtame kritiškume religijos atžvilgiu; bėda ta, kad jie pernelyg panašūs į religijas. Tokie režimai yra iš esmės dogmatiški ir paprastai iškelia asmenybių kultus, neatskiriamus nuo religinių personažų garbinimo. Aušvicas, gulagai ir žudynių laukai nėra pavyzdžiais to, kas atsitinka žmonėms atmetus religines dogmas — jie parodo nevaldomų politinių, rasistinių ir nacionalistinių dogmų siautėjimą. Žmonijos istorijoje nėra buvę visuomenės, kentėjusios dėl to, kad jos gyventojai pernelyg daug protavo.

3) Ateizmas yra dogmatiškas.

Žydai, krikščionys ir musulmonai teigia, kad jų šventieji raštai taip gerai numato žmonijos poreikius, kad tegalėjo būti parašyti visagalės dievybės nurodymu. Ateistas tėra asmuo, kuris apsvarstė šį teiginį, perskaitė tas knygas ir išvydo tokio tvirtinimo absurdiškumą. Nereikia būti priešišku religijai ar kitaip dogmatišku, kad galėtum atmesti niekuo nepagrįstus religinius įsitikinimus. Kaip yra pasakęs istorikas Stivenas Henris Robertsas (1901-1971): „Aš sakau, kad mes abu ateistai. Aš tiesiog tikiu vienu dievu mažiau nei tu. Kai suprasi, kodėl atmeti visas kitas galimas dievybes, suvoksi, kodėl aš neigiu tavąją.“

4) Ateistai mano, kad viskas Visatoje atsirado atsitiktinumo dėka.

Niekas nežino, iš kur atsirado Visata. Tiesą sakant, abejotina, ar išvis galime kalbėti apie „pradžią“ arba „kūrimą“, nes šiose sąvokose slypi laikas, o stengiamės aiškintis paties erdvėlaikio kilmę.

Nuomonė, kad ateistai įsitikinę atsitiktiniu visa ko atsiradimu, dažnai numetama kaip darvinistinės evoliucijos kritika. Richard Dawkins savo knygoje „Dievo iliuzija“ paaiškina, kad tai parodo visišką evoliucijos teorijos nesupratimą. Nors negalime tiksliai pasakyti, kaip Žemės ankstyvoji chemija pavirto biologija, mes žinome, kad regima gyvojo pasaulio įvairovė ir sudėtingumas nėra tik atsitiktinumo kūrinys. Evoliucija yra atsitiktinių mutacijų ir natūralios atrankos mišinys. Darvinas pavartojo terminą „natūrali atranka“ analogiškai gyvulių veisėjų sukurtai „dirbtinei atrankai“. Abiem atvejais atranka daro didelę neatsitiktinę įtaką bet kokios rūšies vystymuisi.

5) Ateizmas visiškai nesusijęs su mokslu.

Nors ir įmanoma būnant mokslininku išlaikyti tikėjimą Dievu — kaip tai pavyksta kai kuriems — nebegalima abejoti, kad ryšys su mokslu veikiau ardo nei palaiko religingumą. Pavyzdžiu galime paimti Jungtinių Valstijų visuomenę: dauguma apklausų rodo, kad daugiau nei 90 % gyventojų tiki asmeniniu Dievu, tačiau 93 % Nacionalinės mokslų akademijos narių yra netikintys. Tai leidžia manyti, kad vargu ar daug mąstymo būdų gali būti mažiau palankūs religijai nei moksliškasis.

6) Ateistai yra arogantiški.

Kai mokslininkai ko nors nežino — pavyzdžiui, kaip atsirado Visata arba susiformavo pirmosios save kopijuojančios molekulės, – jie taip ir pasako. Apsimetimas, kad žinai dalykus, kurių iš tikrųjų neišmanai, moksle yra absoliuti klaida. O štai tikėjimu pagrįstai religijai tai yra gyvybės šaltinis. Vienas ironiškiausių religinio diskurso fenomenų yra tai, kaip tikintieji, dažnai save giriantys už kuklumą, tvirtina žiną tokius kosmologijos, chemijos ir biologijos faktus, kokie neprieinami nei vienam mokslininkui. Aptariant kosmoso prigimties ir mūsų vietos jame klausimus ateistai linkę remtis mokslo nuomone. Tai nėra arogancija — tai mąstymo nuoširdumas.

7) Ateistai neatviri dvasiniams patyrimams.
Nėra nieko, kas draustų ateistui patirti meilę, ekstazę, susižavėjimą ar pagarbą — jis gali šiuos potyrius vertinti ir nuolat jų siekti. Bet ateistai nelinkę mėtytis nepamatuotais (ir nepagrindžiamais) tvirtinimais apie realybę remdamiesi tokiais potyriais. Žinoma, kad kai kurie krikščionys skaitydami Bibliją ir melsdamiesi Jėzui pakeitė savo gyvenimus į gerąją pusę, tačiau ką tai įrodo? Tai rodo, kad tam tikri disciplinos metodai ir elgesio normos gali stipriai paveikti žmogaus protą. Ar teigiama krikščionių patirtis leidžia manyti, kad Jėzus yra vienatinis žmonijos gelbėtojas? Nė iš tolo — nes tokius pačius potyrius reguliariai išgyvena induistai, budistai, musulmonai ir netgi ateistai.

Tiesą sakant, visoje Žemėje nerasime krikščionio, galinčio užtikrintai pasakyti netgi tiek, kad Jėzus nešiojo barzdą, jau nešnekant apie jo nekaltą prasidėjimą ar prisikėlimą iš mirusiųjų. Tiesiog tai ne tokios rūšies teiginiai, kuriuos galima įrodyti dvasiniais patyrimais.

8) Ateistai tiki, kad už žmogaus gyvenimo ir suvokimo ribų nieko nėra.

Ateistai, priešingai nei tikintieji, gali laisvai pripažinti žmogaus suvokimo ribotumą. Akivaizdu, kad mes ne visiškai suvokiame Visatą, bet dar akivaizdžiau, kad geriausio mūsų supratimo tikrai neatspindi nei Biblija, nei Koranas. Mes nežinome, ar kur nors kosmose egzistuoja sudėtinga gyvybė, bet tai įmanoma. Jei taip būtų, tokios būtybės galėtų būti išvysčiusios gerokai mūsiškius pralenkiančius gamtos dėsnių suvokimus. Ateistai gali nevaržomai pripažint tokias galimybes. Taip pat jie gali pritarti, kad jei tokie įstabūs nežemiečiai egzistuoja, juos Biblijos ir Korano turinys sužavės netgi mažiau nei žmones ateistus.

Žvelgiant iš ateisto požiūrio taško, pasaulio religijos visiškai subanalina tikrąjį Visatos grožį ir didybę. Norint tai stebėti visiškai nebūtina patikėti kažkuo, kas neturi pakankamai įrodymų.

9) Ateistai ignoruoja milžinišką religijos naudą visuomenei.

Akcentuojantys geruosius religijos efektus kažkodėl niekada nesuvokia, kad tokie pliusai visiškai neparodo jokios religinės doktrinos teisingumo. Būtent tam mes turime tokias sąvokas kaip „tikėjimas iš didelio noro“ ir „saviapgaulė“. Yra didžiulis skirtumas tarp paguodžiančios iliuzijos ir tiesos.

Bet kuriuo atveju, dėl gerųjų religijos aspektų tikrai galima ginčytis. Daugeliu atveju atrodo, kad religija suteikia žmonėms blogus pagrindus elgtis gerai, kai yra prieinamos ir geros priežastys. Paklauskite savęs, kas moraliau — padėti skurstančiam iš susirūpinimo dėl jo kančios ar tiesiog dėl to, kad tikite, jog Visatos kūrėjas tikisi tokio jūsų elgesio ir už tai atlygins, o pasielgus kitaip — nubaus?

10) Ateizmas nesuteikia jokių moralės pagrindų.

Jei žmogus nesupranta, kad žiaurumas yra blogai, jis tikrai to nesuvoks skaitydamas Bibliją ar Koraną, nes šios knygos tiesiog trykšta tiek žmogišku, tiek dievišku smurtu. Mes nepasiimame savo moralės iš religijos. Kas gero mūsų knygose, sprendžiame pasitelkdami į pagalbą moralines intuicijas, kurios (iki tam tikro lygio) įkaltos mumyse ir kurios buvo tobulinamos tūkstantmečius mąstant apie žmonių laimingumo priežastis ir galimybes.

Per ilgą laiką mes nemažai pažengėme į priekį ir tikrai to nepadarėme atidžiai skaitydami Bibliją arba Koraną. Abi knygos toleruoja vergiją, bet ja bjaurisi kiekvienas civilizuotas nūdienos žmogus. Kad ir kas gero yra šventosiose knygose — tarkime, auksinė taisyklė, — tai gali būti vertinama už etinę išmintį ir nemanant, jog šias mintis mums įteikė iš aukštybių nusileidęs Visatos kūrėjas.

Šaltinis