Reklama
Langas pats užsidarys po 5 sekundžių
Uždaryti

Mokslas turi sunaikinti religiją

Sam Harris

Dauguma žmonių yra įsitikinę, jog Visatos kūrėjas parašė ar bent jau padiktavo vieną iš jų knygų. Deja, tokių knygų, kurios pretenduoja į dieviško kūrinio statusą yra apstu. Visose tokiose knygose yra nurodymai, kaip žmonėms derėtų gyventi, tačiau vienos knygos prieštarauja kitoms ir, nors ir stengiamasi žmones sujungti vieninga tikėjimo dvasia ir nežiūrėti į skirtumus, šie nesutapimai tikėjimo nuostatose vis dar sukelia stebėtinai didelį kiekį neramumų.

Reaguodami į tokias situacijas, protingesni žmonės pradeda skleisti idėjas, vadinamas „tolerancija religijoms.“ Žinoma, tolerancija religijoms yra daug geriau nei karas dėl religijų, tačiau netgi tokia pozicija nėra be nepageidaujamų pasekmių. Siekis išlikti tolerantiškiems prieš religijas atėmė iš žmonių teisę kritikuoti religijas ir jų absurdiškus teiginius. Taip pat tokia pozicija verčia mus meluoti sau patiems, vis kalant sau į galvą, jog religija ir mokslas neprieštarauja vienas kitam.

Religija ir mokslas yra nesuderinami iš pačios esmės, kompromisai tarp jų sutinkami tik išskirtinai retais atvejais. Nauji mokslo atradimai dažniausiai reiškia senų religinių dogmų griūtį, o tikėjimas religinėmis dogmomis įmanomas tik atmetus mokslinius faktus. Todėl metas galų gale tai pasakyti: arba žmogus tiki kuo nors dėl rimtų priežasčių, arba ne. Jei žmogus tiki kuo nors dėl rimtų priežasčių, jo tikėjimas įdeda didelį indėlį į visuomenės Pasaulio supratimą. Žinoma, reikia atskirti „giežtą“ mokslą ir „negriežtą“ mokslą arba mokslą ir kitas įrodymais bei faktais paremtas disciplinas, kaip, pavyzdžiui, istoriją. Tikėjimui, kad 1941 metų gruodžio 7 dieną Japonija bombardavo Pearl Harbor, paremti yra gana svarių priežasčių. Palyginimui galime pasakyti, jog tikėjimui, kad Pearl Harbor bombardavo egiptiečiai, paremti nėra svarių priežasčių. Bet koks sveiko proto žmogus supranta, kad kalbant apie istoriją negalima remtis vien aklu „tikėjimu,“ tačiau ši nuostata subliūkšta, kai pradedama kalbėti apie tokių knygų kaip Biblija ar Koranas kilmę ar apie Jėzaus prisikėlimo, Mahometo bendravimo su angelu Gabrieliumi istorijas, ar apskritai apie kokius nors religija paremtus įsitikinimus apie Pasaulį, kuriuos iki šiol saugo žmonių tamsumo skraistė.

Iš esmės tik mokslas apima visas tikras žinias apie mus ir mus supantį Pasaulį. Jei turėtume rimtų priežasčių tikėti, kad Jėzus gimė nekaltai moteriai, o Mahometas į dangų nuskrido raitas ant sparnuoto žirgo – šios žinios turėtų būti racionalios ir derėti su tuo, kaip veikia Visata. Tikėjimas tėra leidimas tikėti neįtikėtinais dalykais, kai tam nėra jokių racionalių priežasčių, ir šį leidimą tikintieji džiaugsmingai dalina vienas kitam. Religija ir mokslas skiriasi taip pat, kaip skiriasi noras arba nenoras priimti naujus duomenis apie tikrovę. Šis skirtumas tarp mokslo ir religijos yra akivaizdus, tačiau žmonės vis dar stengiasi garsiai to nesakyti, idant išliktų tolerantiški religinėms pažiūroms.

Globalizmo akivaizdoje religija tampa vis labiau ir labiau nesuderinama su pasaulinės visuomenės nuostatomis. Tikėjimas, kad egzistuoja Dievas, kuriam rūpi, kokiu vardu jį vadina, tikėjimas, kad kažkuri viena knyga yra neklystanti, tikėjimas, kad Jėzus nusileis į Žemę gyvųjų ir mirusiųjų teisti, tikėjimas, kad musulmonų kankiniai keliauja tiesiai į rojų ir panašios idėjos – visa tai yra priešingoje, dabar vykstančio idėjų karo pusėje. Skirtumas tarp mokslo ir religijos yra toks pat, kaip skirtumas tarp nuoširdaus atvirumo žmonijos pasiekimams ir žinioms, ir tarp nesubrendusio principingo užsisklendimo nuo šių žinių. Manau, per ateinančius metus mokslo ir religijos antagonizmas tik dar labiau išaugs. Geležies amžiaus tikėjimo nuostatos apie Dievą, sielą ir nuodėmes net dabar daro neigiamą įtaką medicinos pažangai ir įstatymų leidybai. Galimybė, kad JAV išsirinks prezidentą, kuris Bibliją traktuoja tiesiogiai, skamba tikrai bauginančiai. Taip pat baugina mintis, jog kada nors galime susidurti su islamistais, apsiginklavusiais atominiais ar biologiniais ginklais, ir ši grėsmė kasdien darosi vis didesnė. Tačiau net tokios grėsmės akivaizdoje mes nesiimame keisti to, kaip žiūrime į religijas. Mokslininkai, turėdami tikrovės faktus savo pusėje, turėtų aktyviai triuškinti tuos senovinius kliedesius ir fantazijas, kuriomis žmonės tiki, tačiau stengdamiesi būti tolerantiški, dauguma mokslininkų tyli.

Norint laimėti šį karą tarp idėjų, mokslininkams ir kitiems racionaliems žmonėms teks atrasti naujų būdų kalbėti apie etiką ir dvasinius išgyvenimus. Siekdami, kad mokslas sunaikintų religiją, mes nesiekiame išstumti iš mūsų kalbos etines nuostatas ar neįprastus dvasinius potyrius, tačiau siekiame panaikinti visa tai supančią mitologiją ir aiškinti tai natūralistiškai, remiantis mokslu. Turime atrasti būdų patenkinti savo troškimą būti dvasingiems, tačiau nustoti aiškinti dvasingumą absurdiškais teiginiais. Turime suprasti ritualo galią ir prasmę žmogaus gyvenimui ir atiduoti tam duoklę, minėdami gimimą, santuoką, mirtį ir panašius dalykus, tačiau tai darydami turime sau nemeluoti apie tai, kaip veikia tikrovė.

Tikiuosi, ši itin reikalinga transformacija įvyks, kai pakankamai subręs mūsų mokslinis savęs supratimas. Kai rasime patikimų būdų paversti žmones labiau mylinčiais, mažiau baugščiais ir nuoširdžiai besidžiaugiančiais savo padėtimi Visatoje, nebeliks poreikio kurti jokių religinių mitų. Tik tada tradicija auginti vaikus krikščionimis, žydais, musulmonais ar hinduistais bus pasmerkta kaip absurdiška ir nepadori, mat tokia ji iš tiesų ir yra. Tik tada galėsime užgydyti giliausius ir pavojingiausius lūžius šiame Pasaulyje.

Šaltinis