Reklama
Langas pats užsidarys po 5 sekundžių
Uždaryti

Proto auka

Sam Harris

Žmones nuo seno žavėjo kruvinos aukos. Gana dažnai pasitaikydavo, jog vaikas būdavo meiliai ir rūpestingai auginamas vien tam, kad atėjus laikui, jį būtų galima paaukoti, paskersti jį, pakasti arba sudeginti gyvą, dažnai tai vykdavo ant kalno ar lauke, kuriame tikimasi derliaus. Būtent tam ši auka ir būdavo skirta, kad religiniai fanatikai nusiramintų, idant saulė ir toliau švies, o derlius bus geras. Tokios buvo aukos nematomiems ir išgalvotiems dievams.

Daugelyje senovės kultūrų, mirus kilmingam ponui, tarnai leisdavosi palaidojami kartu su jais, kad ir toliau tarnautų kitame gyvenime. Senovės Romoje kartkartėmis būdavo paskerdžiamas koks nors vaikas, kad jo viduriuose būtų galima matyti ateitį. Borneo gyvenančių Dajakų moterys net nežiūrėdavo į vyrą, jei jis neatnešdavo maišo, pilno žmonių galvų, kaip meilės jai ženklo. Vienas Fidžio išminčius sugalvojo galingą sakramentą, kurio metu aukos galūnės buvo nukertamos ir valgomos jam žiūrint. Irokėzai leisdavo belaisviams iš kitų genčių taikiai ir ramiai gyventi kartu su jais ne vienerius metus, belaisviai net galėdavo vesti. Tačiau ir belaisvių, ir jų vaikų laukdavo tas pats likimas. Atėjus laikui, jiems gyviems būdavo nulupama oda, taip atiduodant auką karo dievui. Gausybė Afrikos genčių garsėja savo žudynėmis, siekiant nusiųsti žinutę į mirusiųjų pasaulį ar įvairias kūno dalis paversti stebuklingais amuletais. Tokie ritualiniai žudymai Afrikoje aptinkami net šiais laikais.

Žmonėms privalu suprasti, jog tokie neapsakomai kvaili žmogaus gyvybės švaistymai įmanomi tik religijos dėka. Tokie ritualai kilo iš to, ką žmonės manė žiną apie dievus ir deives bei to, ko jie nežinojo apie biologija, meteorologiją, mediciną ir fiziką ar dešimtis kitų mokslo šakų, kurios galėjo tikrai nemažai pasakyti apie gamtos reiškinius, rūpinčius šiems žmonėms.

Šio žiaurumo ir mokslo neišmanymo šešėlyje, kaip paminklas savo kvailumui, išdidžiai stovi krikščionybė. Sakoma, jog Jonas Krikštytojas, pirmąkart pamatęs Jėzų tarė: „žvelkite, tai dievo avinėlis, kuris atpirks pasaulio nuodėmes“ (Jn 1:28). Daugumai krikščionių, ši keista mintis vis dar atrodo reikšminga ir yra jų tikėjimo pagrindas. Krikščionybė teigia, jog mes privalome mylėti ir esame mylimi dievo, kuris pateisina kankinimus, žudymą ir žmogaus laikymą atpirkimo ožiu. Maža to, visa tai tenka jo paties sūnui, mat taip jis atperka visų kitų žmonių blogus poelgius ir blogas mintis.

Leiskime gerajai naujienai laisvai sklisti: gyvename protu nesuvokiamose kosmoso platybėse, planetoje, kurioje knibžda gyvų padarų, kuriuos tik dabar pradedame suprasti, tačiau viso to kulminacija yra prieš dvidešimt tūkstančių metų nutikęs įvykis, mat vienas iš primatų rūšių (mūsų rūšis) išlipo iš medžių ir išrado ūkininkavimą, metalinius įrankius, pradėjo svarstyti galimybę, nors ir neryškiai, lyg per miglą, jog nereikia maišyti maisto su savo išmatomis, o tada išskyrė vieną iš savo būrio ir žiauriai nukankinę prikalė prie kryžiaus.

Nuostata, kad Jėzaus Kristaus mirtis sėkmingai patenkino „mylinčio“ dievo aukos poreikius ir taip atpirko mūsų nuodėmes, yra ne kas kita, kaip ta pati barbariška ritualinio aukojimo apeiga, regima per visą žmonijos istoriją. Žvelgiant į Jėzaus nukryžiavimą moderniame kontekste, šis dalykas atrodo toks kvailas, jog net sunku apsispręsti nuo ko pradėti jį kritikuoti. Vieno žmogaus kančios sureikšminimas, Kristaus kančios... Visa tai yra padaroma mistiniais dalykais, kaip antai simbolinis kanibalizmas Eucharistijos forma. Ak, tiesa, aš pasakiau „simbolinis,“ tačiau, remiantis Vatikano nutarimais, šis kanibalizmas toli gražu nėra simbolinis, štai Tridento susitikime religiniai autoritetai išreiškė tokią nuomonę:

„Taipogi išpažįstu, jog Mišiose dievui aukojama tikra ir nuolanki auka Dievui pamaloninti, kurią aukoja tiek gyvieji, tiek mirusieji, ir mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas taipogi ir kraujas su savo dieviškumu iš tiesų yra pačiame švenčiausiame Eucharistijos sakramente, ir kad visa duonos esybė iš tiesų virsta Kristaus kūnu, o visa vyno esybė iš tiesų virsta jo krauju; Katalikų Bažnyčia šį pokeitį vadina transsubstanciacija. Taip pat išpažįstu, jog visa Kristaus esybė ir visas tikrasis sakramentas yra gaunamas kiekvieną kartą jį priimant.“

Be abejo, katalikai labai atkakliai stengiasi savo ne itin įtikinančiais teologiniais išvedžiojimais pateisinti save, idant neparodytų savęs esant išprotėjusiais kanibalais, tačiau tuo pat metu jie valgo savo viešpaties kūną ir geria jo kraują. Užtenka pastebėti, jog požiūris, pasak kurio „nuolanki auka Dievui pamaloninti, kurią aukoja tiek gyvieji, tiek mirusieji,“ šiais laikais tikrai atrodo absurdiškai. Visgi šis absurdiškumas netrukdo protingiems ir gera linkintiems žmonėms ginti tokio požiūrio.

Ir štai sužinome, jog Motina Teresė, bene ryškiausias šiuolaikinis krikščioniško dogmatizmo pavyzdys, taip pat turėjo abejonių visa šia istorija, jog Kristus iš tiesų yra Eucharistijoje, ar kad yra rojus ar netgi Dievas:

„Viešpatie, mano Dieve, kas aš tokia, kad turi mane apleisti? Tavo meilės vaikas, o dabar tapęs pačiu nekenčiamiausiu, tas, kurį tu išmetei, kaip nereikalingą, nemylimą. Šaukiuosi tavęs, šliejuosi prie tavęs kaip įmanydama, tačiau nėra to, kuris man galėtų atsakyti, nėra to, prie ko galėčiau šlietis. Nėra nieko. Esu viena. Kur dingo mano tikėjimas, kai net giliai manyje nėra nieko, tik tuštuma ir tamsa, mano Dieve, kokia skausminga ši nepatirta kančia, kai neturiu tikėjimo, o nedrįstu tarti šių minčių ir žodžių, kurie apniko mano širdį ir dėl kurių kenčiu šią neapsakomą agoniją.

Manyje tūno daugybė neatsakytų klausimų, kurių nedrįstu klausti, kad neįvykdyčiau šventvagystės, todėl, jei Dievas yra, te jis man atleidžia, nors kai pagalvoju apie dangų, ten manęs laukia tokia pasmerkianti tuštuma, jog mintys mane bado lyg aštrūs peiliai, jog net sielos gelmėse jaučiu šį skausmą. Negi suklydau aklai atsiduodama Šventos Širdies šauksmui?“

Adresuota Jėzui, sekant nuodėmklausio patarimu, datos nėra.

Neseniai publikuoti Teresės laiškai persmelkti abejonių (o taip ir turėtų būti). Taip pat šie laiškai atskleidžia, jog moteris turėjo elementarią depresiją, kurią, netgi sekuliarūs komentatoriai mėgina aprengti šventojo ar kankinio rūbu. Teresės atsakas į jos (kalbant Motinos Teresės žodžiais) sumišimą ir veidmainystę būtent ir parodo, kaip tikėjimas gali tapti visa ryjančia duobe. Jos nuodėmklausys Teresės abejones interpretavo kaip Dievo egzistavimo įrodymą, mat Teresei buvo suteikta malonė dalintis Kristaus kančia ant kryžiaus; šios abejonės suteikė Teresei galimybę „pamilti tamsą,“ kurią jautė, nejausdama Dievo buvimo. Štai taip genialiai yra konstruojami dalykai, kurių neįmanoma paneigti. Juk, jei pažvelgtume į jos draugus katalikus, pamatytume, jog pastariesiems Teresės abejonės bažnyčios akyse ją tik dar labiau išaukštino ir visa tai laikoma tik dar vienu Dievo malonės apsireiškimu.

Jeigu net ekspertų abejojimas jų išmanomu klausimu yra naudojamas tai pačiai doktrinai patvirtinti, tai pasakykite, kas gi galėtų ją paneigti?

Šaltinis